ALBUMO RECENZIJA | Du viename arba „Mahavishnu Orchestra“ savo aukščiausioje pakopoje

Džiazo ir roko sintezė – gan egzotiškas derinys bendrame muzikinių stilių kontekste, tačiau aštuntajame dešimtmetyje įvairūs atlikėjai šiuos du stilius bandė suderinti ir išsivystė „jazz fusion“ stilius su roko elementais, paprasčiausiai vadinamas džiazroku (angl. jazz rock). Nors ir anksčiau Milesas Davisas sėkmingai į džiazo muziką „įpaišė“ įvairių stilių, tarp jų ir roko, tačiau iš tos pusės kiek daugiau padirbėjo pačios roko grupės.

Vienas puikiausių pavyzdžių yra netikėto tais laikais meistriškumo grupės „King Crimson“ debiutas „In the Court of the Crimson King“, o džiazo užuomazgų galime aptikti daugelyje progresyviojo roko grupių, ypač „Gentle Giant“, „Van der Graaf Generator“, „Colosseum“, „Santana“ ir keletas kitų. Tačiau 8-ojo dešimtmečio pradžioje atsirado ir tokių grupių, kurios grojo gryną džiazroką ir išlaikė dviejų stilių pusiausvyrą. Pačios žymiausios iš jų: „Weather Report“, „Return to Forever“ ir „Mahavishnu Orchestra“. Apie pastarąją šiandien ir rašau recenziją.

„Mahavishnu Orchestra“ buvo žymaus ir meistriško gitaristo Džono Maklaflino (orig. John McLaughlin) grupė, kurioje grojo ir vėliau išgarsėję muzikantai – Janas Hameris (orig. Jan Hammer) ar Bilis Kobhamas (orig. Billy Cobham). Kolektyvo biografijoje galima aptikti tris laikotarpius – 1971-1973 m., 1974-1976 m. ir 1984-1987 m., bet daugelis klausytojų ir apžvalgininkų sutinka, jog pirmasis ir buvo pats sėkmingiausias. Ir kalbėsiu apie tą albumą, kuris kai kurių įvardijamas kaip sėkmingiausias „Mahavishnu Orchestra“ albumas, kuriame atsiskleidžia naujos ir niekur nematytos, specifiškos džiazo ir roko stilių samplaikos spalvos ir apskritai yra tokių, kurie šį albumą vadina geriausiu kada nors įrašytu „jazz fusion“ stiliaus darbu. Žinoma, kalbu apie „Birds of Fire“, įrašytą 1972 metais, išleistą 1973 metų pradžioje.

Albumo viršelis

Jei albumas ir rėžia akį savo ryškiomis spalvomis, bet, deja, jokios originalios idėjos neperteikia. Tie patys mažyčiai ugniniai paukščiai tam, kad vaizdiškai būtų perteiktas leidinio pavadinimas, o fonas gan neįdomus – iš geltonos į raudoną, iš raudonos į mėlyną pereinančios spalvos. Labiau primena kūrinį, sukurtą „Paint“ piešimo programa, bet tuo metu jos nebuvo. O jei norėtume pateisinti šį darbą kaip geros kokybės ar technologijų nebuvimą 1972-aisiais metais, tai pradėčiau vardinti kelis šimtus paneigiančių tokią hipotezę darbų, kurie išleisti iki „Birds of Fire“. Kad ir kaip bebūtų gaila, debiutinio albumo „The Inner Mounting Flame“ viršelis dar kraupesnis, todėl belieka sugalvoti tik vieną paaiškinimą, kad grupė nepasižymėjo geru savo darbų apipavidalinimu ir todėl minėtasis darbas tenusipelno 5,5 balo.

Tekstas

Recenzentui smagu tada, kai šioje srityje nėra ko apžvelginėti – visas albumas yra instrumentinis. Balu šio kriterijaus vertinti negalima.

Atlikimo technika ir instrumentai

Negalima praleisti vieno svarbiausių aspektų kalbant apie „Mahavishnu Orchestra“ ir bet kuri šio kolektyvo darbą – lyderis Dž. Maklaflinas yra nepriekaištingos reputacijos gitaristas, kuris per savo penkias dešimtis trunkančią karjerą pasauliui parodė savo virtuoziškumą. Bilis Kobhamas tituluojamas vienu iš geriausių džiazo muzikos būgnininkų istorijoje. Likę muzikantai taip pat yra techniški ir mėgstantys improvizuoti, kitaip toks projektas kaip „Mahavishnu Orchestra“ būtų labai nesėkmingas.

Bet kuriuo atveju, kad ir kaip bandytume įrodinėti muzikantų, netapusių žvaigždėmis naudai, bet pagrindinis viso kolektyvo repertuaro instrumentas išlieka elektrinė gitara, kuri itin retais atvejais buvo pakeičiama akustine gitara. Džiazui elektrinė gitara yra gan svetimas instrumentas, todėl čia įžvelgiame tai, jog pagal savo pagrindinį įnagį kolektyvas turėtų būti labiau linkęs į roko muziką. Tuo labiau, kai yra dar ir bosas. Tačiau šis yra bene svarbiausias elementas džiazo muzikoje, savo verte prilygstantis saksofonui ar pianinui - kultiniams šio stiliaus instrumentams. Deja, jis neryški figūra, jei lyginsime ir su kitais instrumentais – kaip niekad retu tiek džiazo, tiek roko muzikoje smuiku, abiem stiliams būdingais klavišiniais (sintezatoriais) ir bet kokio stiliaus muzikai svarbiais būgnais. Pasakyčiau, kad pastarieji užima panašaus lygmens vaidmenį kaip ir gitara – jie brėžia visą ritmą, visą dinamiką, tačiau Kobhamas nebūtų Kobhamas, jeigu ne didžioji repertuaro dalis būtų improvizacijos. „Birds of Fire“ albumo kūrinyje „One Word“ jam net skiriamos ištisos dvi minutės pasoluoti, padaužyti kaip tik išeina į tuos būgnus – jam gaunasi ir stebėtinai gerai. Tokie darbai ir žavi tuos, kurie domisi tokiais meistriškais muzikantais.

Smuiko ir klavišinių vaidmuo labai dažnai tebūna antraplanis – jie „vejasi“ gitarą lygiagrečiai grodami savas partijas, bet taip niekad šios ir „nepasiveja“. Nors styginio instrumento garsai kartais rėžia ausį neprasčiau nei pagrindinė Maklaflino grojama partija (juk žinome smuiko grojamo garso specifiką, dėl ko jie būna ryškūs ir orkestrinėje, simfoninėje muzikoje). Bendra instrumentų darna, manau, yra pasiekta, yra erdvės improvizuoti visiems (būtent čia jau yra džiazo požymis), mušamieji sėkmingai palaiko ritmą, o visi kiti „piešia“ savotiškas melodijas, kurios patrauklios ausims. Skiriu 9 balus.

Muzikinės ypatybės, instrumentų vaidmuo tam tikrose sferose

„Mahavishnu Orchestra“ tipinė instrumentuotė bus greita, stipri, savo „skubančiomis“ gitaros, smuiko ar elektrinio pianino instrumentuotėmis klausytoją tikrai galima išversti iš koto, taip tiesiai šviesiai sakant. Kai kurių kūrinių nuotaikos tikrai dviprasmiškos („Birds of Fire“ ar „Hope“), bet kiek dažniau atsiranda dviejų skirtingų sankirta – labiau melancholiškos („Sanctuary“, „Resolution“...) arba labiau pakilios ir pozityvesnės („Celestial Terrestrial Commuters“, „One Word“, „Open Country Joy“...). Toks nedidelis pastebėjimas, jog melancholiškas kompozicijas daug dažniau formuoja gitara (rečiau - smuikas), o pakilesnėse kompozicijose dažniau dalyvauja Jano Hamerio klavišinis instrumentas.

Deja, bet kažko įvairesnio pagal dinamiką nelabai atrasit. „Thousand Island Park“ galima vadinti išskirtine, nes ji labiau kaip lyriška instrumentinė baladė ir, beje, labai daug joje džiazo elementų, Džono akustinės gitaros grojimas - vos ne flamenko stiliumi. Kiek daugiau specifiškumų turi ne albumo dainos tarpusavyje, bet reiktų jas nagrinėti kaip atskirus elementus. Pavyzdžiui, nei vienoje dainoje, o tik „One Word“, yra kylančios dinamikos (bene crescendo) instrumentinė partija (nuo įžangos iki Kobhamo būgnų solo). „Hope“ galėtų būti kaip koks instrumentinis himnas, nes visi muzikantai groja lygiagrečias partijas, taip suderintas į vieną visumą, kad skamba ne prasčiau nei viso ansamblio ar mažojo orkestro atliekamas kūrinys. Bene stabiliausią dinaminę liniją turi titulinis albumo kūrinys – šešias minutes trunkantis grandiozinis ir pats pirmasis albumo numeris. Kietai antrą planą palaikantis smuikas draugijoje su klavišiniais taip išryškina ir pirmaplanį gitaros vaidmenį, kurį galima pavadinti žodžių junginiu „beprotiškai šaunus improvizacijos fragmentas“.

Pačios kompozicijos savaime gali pasirodyti pergrūstos melodijos ieškotojui, bet visi muzikiniai elementai daug labiau susiję su džiazu negu su roku (ritmas, tempo variacija ir pan.), o tai yra stilius, kuris labiau skirtas panerti, lengvai pasiklausyti, kartais - įsigilinti, o gal ir atsipalaiduoti. Kaip gurmaniškas patiekalas, džiazas nepriskirtinas prie populiariosios muzikos žanrų. Greičiau tai yra klasikinės muzikos atšaka, į kurios koncertus vyrai turėtų su kostiumais, o moterys - su ilgom sukniom (prisiminkime, kad anksčiau publika į klasikinės muzikos koncertą eidavo išsipustę, kaip į kokią šventę, tik nežinau, kaip yra dabar).

Grįžtant prie kalbos apie kompozicijas, čia „Mahavishnu Orchestra“ repertuaras irgi nėra toks siauras. Nuo kūrinių, kurie grįsti vos vienu muzikiniu momentu, vos viena tema („Hope“, „Sapphire Bullets of Pure Love“) iki daugiatemių improvizuotų epų („One Word“). Yra tęstinių ir kiek ilgų vienos temos vystymų („Birds of Fire“, „Miles Beyond“ ir t.t.). Taigi, pasirinkimo gausa - ne prastesnė nei „prekybos ir pramogų sostinėje „Akropolyje“.

Visus šiuos aspektus apie muziką „paėmus“ bendrai, pastebėsime, jog tokie džiazo ir roko sintezės variantai galų gale nuobodūs gali pasirodyti tik tiems, kurie klaidžioja popso ar „šalto bumčiko“ srovėse, bet bijo lįsti toliau savo kiemo. Visą muziką vertinu 9 balais.

Albumo koncepcija, dainų išdėstymas

Nors šis darbas jokio realaus atskirų kūrinių sąryšio, jokio konceptualumo neturi, tačiau kompozicijų išdėstymą galima aptarti. Nors pirmoji instrumentuotė pavadinta taip pat kaip ir albumas (toks sprendimas atrodo daugiau ar mažiau banaliai), bet pradžiai pasirinktas efektingas debiutas. Realios sistemos visas kūrinių rikiavimas neturi, bet galima pastebėti, jog stipresni ir silpnesni kūriniai eina vienas po kito, o tai - gera taktika, kuri neprivers klausytojo žiovauti.

Belieka tik viltis, kad klausytojui ir recenzentui įvairūs kūriniai kels tokį patį įspūdį, bet tai nebūna jau taip dažnai. Todėl kalbant apie įvairių stilių muziką, niekad savo klasės draugų rate neužsiminiau, kad mano mėgstamiausias „Queen“ kūrinys - toli gražu ne „We Will Rock You“ ir net ne koks nors dar žinomesnis „Bicycle Race“, o „Stone Cold Crazy“. Bet jei „Birds of Fire“ albumo dainas surikiuosim kitaip, sakykim, perkeldami „Hope“, „One Word“ ar „Open Country Joy“ į priekį, klausytojui garantuotai pasirodys blankus albumo galas. Todėl nedrįstu stipriai kritikuoti tokio kūrinių išsidėstymo ir rašau 8 balus.

Pažaiskime tradicinį žaidimuką ir surikiuokime kūrinius (nekorektiška sakyti „dainas“ – juk niekas nedainuoja) įvairiomis nominacijomis:

Stipriausia apskritai: „One Word“
Stipriausia pagal instrumentinę partiją: „One Word“
Ryškiausia: „Birds of Fire“
Daugiausiai improvizacijos: „One Word“
Pozityviausia: „Open Country Joy“
Melancholiškiausia: „Sanctuary“
Įmantriausia: „Sapphire Bullets of Pure Love“ (vos 20 sekundžių siekiantis įmantrus eksperimentinis įrašas – gitara aštriai paraižo ir viskas tuo baigiasi)
Blankiausia: „Sapphire Bullets of Pure Love“
Klasiškiausia: „Thousand Island Park“
Skambiausia: „Hope“
Labiausiai linkusi į roką negu į džiazą: „Resolution“
Labiausiai linkusi į džiazą negu į roką: „One Word“
Mėgstamiausios: „Birds of Fire“, „One Word“ ir „Sanctuary“.

Darydamas žodines šios apžvalgos išvadas vis pagalvoju, ar aš ne per daug pompastiškai pasisakau vienu ar kitu aspektu, bet stengiuosi pripažinti neabejotinus faktus. Vienas tokių - džiazrokas yra vienas klasiškiausių, chrestomatiškiausių dviejų stilių simbiozės pavyzdžių. Kitas - „Mahavishnu Orchestra“, kaip viena iš gan šviežio stiliaus pionierių, išleido puikiai savo meistriškumą pabrėžianti darbą, kuris savo specifika parodė dar naujesnes muzikines formas, dar įmantresnį muzikos atlikimą.

O dabar suskaičiuokime bendrą balą šiam albumui. Kadangi teksto vertinimo kategorija dėl atitinkamų priežasčių iškrenta, tai tenka pakeisti ir procentinį balų skirstymą. Bendrą balą šiuo atveju sudaro:

Albumo viršelis – 5% (0,05)
Atlikimo technika ir instrumentai – 30% (0,30)
Muzikinės ypatybės, instrumentų vaidmuo tam tikrose sferose – 35% (0,35)
Albumo koncepcija, dainų išsidėstymas jame – 30% (0,30)

O toji nauja formulė, kurią jau antrą kartą taikysiu:
(Bendras balas) = (Balas už viršelį) * 0,05 + (Balas už techniką) * 0,30 + (Balas už muziką) * 0,35 + (Balas už išsidėstymą) * 0,30

Skaičiuojame:
(Bendras balas) = 5,5 * 0,05 + 9 * 0,30 + 9 * 0,35 + 8 * 0,30 = 8,525
Ir bendrą balą rašau, apvalindamas iki pusinio skaičiaus – 8,5 balo.

Viso albumo įrašas:

„Sanctuary“ ir „Hope/One Word“ kūrinių gyvo atlikimo įrašai:

Parengė Einaras Sipavičius


   

Facebook comments