INTERVIU | Andrius Užkalnis: „Laikas išgrynina net baisiausią primityvų popsą”

Turiu dvi blogas naujienas. Pirmoji, nors tai ir nėra pats geriausias būdas pritraukti skaitytoją, nuliūdins tuos, kurie negrįžtamai įsikalė į galvą, kad Andrius Užkalnis būtinai turi kažką keikti ir įžeidinėti. To teks paieškoti su žiburiu, bet ne kiekvienas ieškantis randa, tad ir jums nepažadu.

Antroji galbūt privers prikąsti liežuvius tuos, kurie dar nė neskaitę interviu, nežinia kodėl įsižeidę sakys – štai, Užkalnis net ir čia kiša savo nosį, nors ką jis apskritai išmano? Apmaudu, bet ir šį kartą įkišęs nosį jis turėjo ką pasakyti. Kaip sako jis pats, šia tema kalbėti jam įdomu, nes dar daug apie tai nėra pasakęs. O klausyti jo, patikėkite, yra vienas malonumas.

Jūsų naujausioje knygoje šio to pasigedau – aptarėte maistą, keliones, drabužius, muziejus, bet pamiršote muziką. Tai kas gi su muzika dėjosi sovietinėje arba, kaip mėgstate sakyti, Tarybų Lietuvoje?

Knygoje to tikriausiai nebuvo todėl, kad nespėjau, bet greičiausiai bus antrojoje. Kaip tais laikais buvo su muzika? Manau, kad kaip kam. Man atrodo, kad visi gaudavo tai, ko norėjo. Daug kas sako, kad nebuvo kur nusipirkti įrašų, bet taip, kaip dabar galima parsisiųsti ar „Youtube“ paklausyti ką nori, taip ir anais laikais – kas norėdavo, tas gaudavo. Aišku, pagrindinis dalykas gal buvo kokybės problema, kadangi kai tas pats yra perrašyta nuo vienos kasetės ar juostos ant kitos arba kažkas parsivežęs vinilą ilgai jį zulina, tikriausiai nelabai kas ir lieka. Kai kurie sako, kad anais laikais buvo tokia situacija, kad neturėjo ką klausyti, todėl klausėsi „Nerijos“ ir „Tu numegzk man, mama, kelią“. Iš tiesų dalykai šitaip neveikia. Šiais laikais, kai žmonės važiuoja į Palangą ir klauso Katunskytės – ką, jie neturi ko klausyti? Ne, jie pasirenka. Ir tada kiekvienas turėjo pasirinkimą. Galbūt jis nebuvo toks paprastas, kaip dabar, kai tą pačią minutę gali gauti ką tik nori. Tuomet gal reikėjo kažkiek pasistengti. Tačiau aš manau, kad visi turėjo tai, ką norėjo – ar tai būtų pop muzika, ar rokas, ar dar kažkas.

To meto lietuviška muzika labai skyrėsi nuo užsienietiškos, europietiškos muzikos?

Tikriausiai vis dėlto skyrėsi, nes visi, išskyrus pop muziką, neturėjo galimybės normaliai koncertuoti ir turėti santykių su auditorija. Atlikėjui reikia sklaidos. Jam reikia koncertų, išleisti savo įrašus ir taip toliau. Kai tokios struktūros nėra, muzika pati iš savęs negyvena, tam turi būti sąlygos. Kadangi pop muzika turėjo tarsi institucinį palaikymą, estradinės grupės turėdavo galimybę keliauti, parduoti bilietus, galų gale – groti restoranuose arba baruose. Tiesa, gal ne visi žino, bet dauguma to meto pop muzikos dainų, kurias mes laikome lietuviškomis, pavyzdžiui „Debesėlis“ arba „Švieski man vėl“ – nė velnio ne lietuviškos. Tik tais laikais, kai kas nors perdainuodavo dainas, niekas nesakė, kad jie perdainuoja. Tokias dainas būtų galima vardinti ir vardinti.

Žmonės, į kuriuos dabar kreipiamės „maestro“, kažkada nebuvo šitaip statomi ant pjedestalo. Daug kas tuo metu juokdavosi iš jų. Kas nutiko, kad tai, iš ko juokėmės, galiausiai pradėjome vadinti legendomis?

Laikas absoliučiai viską išgrynino. Laikas išgrynina net baisiausią primityvų popsą – netgi muzikantus, kuriuos galima vadinti vestuviniais. Jeigu jie išgyvena pakankamai ilgai – keletą dešimtmečių, paskui tai tampa klasika. Tai yra absoliučiai neišvengiama ir buvo visais laikais. Jeigu iš knygų, iš aprašymų prisimintume, kaip Mocartas rašė muziką, tai buvo laikoma absoliučiai bedievišku popsu, skirtu nepadoriai ir neišsilavinusiai kompanijai. Apskritai, anų laikų opera buvo tas pats, kas šių laikų „Kelias į žvaigždes“. Tad laikas daro magiškus dalykus. Kai kurie dalykai, nesvarbu kokie jie banalūs, praėjus nemažai laiko tampa klasika ir po to tuos atlikėjus mes vadiname maestro. Esu apie tai kalbėjęs su amžinatilsį Vytautu Kernagiu. Kai kurios jo dainos, tarkime „Kabareto tarp girnų“, yra beviltiškos. Tai – absoliučiai brigadinis popsas, visiška lėkštybė. Bet kadangi jis taip ilgai pragyveno, tapo klasika ir to nebegalima nė pirštu paliesti – visi pradeda ant tavęs šnypšti. Nežinau, ar tai patvirtina tos muzikos vertę – ar tai reiškia, kad ji vertingesnė, bet jei ji tiek išgyveno, jei daugeliui žmonių ta muzika kažką reiškia, manau, kažkokią vertę ji turi. Savo radijo laidoje kalbėjausi su Arvydu Vilčinsku ir jam prisipažinau, nors ir nebuvo labai jauku, kad mes iš jo dainų žvengdavom. Man ta muzika buvo visiška beskonybė ir piguva, ašaringas dainavimas. Nesakau, kad dabar aš tų dainų klausausi grįžęs namo, bet laikas tuos dalykus aptrina ir padaro tauresnius.

O kas tais laikais, jūsų manymu, grojo gerą muziką?

Dainos kokybė ir atlikimas yra du skirtingi dalykai. Man atrodo, kad pakankamai kokybiškos tuo metu buvo Džordanos Butkutės ir „Dinamikos“ dainos. Anais laikais tai irgi atrodė visiška klaikuma. Ir nei Džordana Butkutė, nei Irma Jurgelevičiūtė su savo vokaliniais sugebėjimais „netraukė“ iki labai ženklių atlikėjų. Kita vertus – na ir ką? Juk kokia nors C.C. Catch irgi ne kažin kas, bet tos melodijos išgyveno. Bet iš tikrųjų tokių atlikėjų nėra tiek ir daug.

Kaip lietuviška muzika pasikeitė dabar? Ji – europietiška? O gal vis dar kvepia sveikinimų koncertų stiliumi?

Tendencijos yra tos pačios, kaip ir Europoje arba Amerikoje. Man atrodo, kad žmonės mažiau užsiima muzikos rašymu ir dažniau perdainuoja kitų dainas, bet tą patį mes matome ir Vakaruose. Taip yra tikriausiai dėl to, kad atlikėjai stengiasi sau patiems sumažinti riziką. Jeigu tu viską darai nuo nulio, labai sunku prognozuoti, ar tai bus sėkminga, ir labai daug pastangų kartais nueina į niekur. O jeigu perdainuoji sėkmingą dainą, bent jau kažkoks klausomumo ir žinomumo lygis yra pasiekiamas. Manau, kad žmonės mažiau rašo dainas, daugiau bando naudotis tuo, kas kažkada jau buvo.

Kaip manote, kodėl lietuviai taip myli tokius atlikėjus kaip Filipas Kirkorovas ir vis dar būriais eina į jų koncertus?

Manau, žmones ten traukia pažįstamos dainos. Jie žino, ką gaus. Ir taip yra ne vien su Kirkorovu. Metų pabaigoje buvau Eltono Johno koncerte Kaune ir, tiesą pasakius, likau šiek tiek nusiminęs. Visų pirma, neįsivaizdavau, kaip labai jis pasenęs, bet mes juk niekas neiname jaunyn (juokiasi). Kitas dalykas – tai buvo absoliutus senų dalykų perdirbinėjimas, nors, aišku, galima sakyti, kad kai kurie dalykai nesensta. Kalbant konkrečiai apie Filipą Kirkorovą, gal mes dažnai nesugebam suprasti, kaip skirtingai nuo mūsų galvoja kiti žmonės. Mes visi turime savo bendravimo ratą. Draugus, pažįstamus pasirenkame tokius, su kuriais mums gera bendrauti ir su kuriais turime kažką bendro. Muzikinio skonio prasme tuos žmones dažnai labai daug kas jungia. Tada mums nebelieka laiko kitiems žmonėms, su kitokiu skoniu, ir mes pradedam įsivaizduoti, kad tokie žmonės neegzistuoja. Tarkime, Lanos Del Rey koncerte susirinko žmonės, kuriems ji patinka ir kurie mėgsta jos muziką. Pamačius pilną areną tų žmonių, galima pradėti įsivaizduoti, kad ji patinka visiems. Mes labai dažnai užmirštame, kokie žmonės skirtingi, bendraudami su panašiais į mus.

Neseniai teko išgirsti, kad taksistams mašinose nerekomenduojama groti rusišką muziką...

Aš esu linkęs manyti, kad ką nori, tas tegu tą ir klauso, nors ir Katie Melua (juokiasi). Ta rusiška muzika yra būdinga tam tikram siauram socialiniam sluoksniui, kurio gana didelę dalį sudaro Vilniaus taksistai. Važiuodamas taksi automobilyje tu atsiduri tokioje situacijoje, kad lyg ir nebeturi pasirinkimo, tartum turi paklusti vairuotojo muzikiniam skoniui. Manau, tada žmonėse atsiranda natūralus protesto jausmas. Niekas dar nenumirė nuo tos muzikos, bet kai atrodo, jog nebeturi pasirinkimo, tai brukama per prievartą, atsiranda tokia reakcija. Kokiam nors Niujorke daugelis taksistų yra kitataučiai. Atvažiavęs įsėdi į taksi ir girdi balkanišką muziką. Vairuotojas, ryškiai, koks serbas. Kadangi aš ten būnu nedažnai, man tai suteikia vietinės spalvos – įdomu. Bet aš įsivaizduoju, jei man ten reiktų gyventi šiek tiek ilgesnį laiką, tai pradėtų erzinti. Manau, kad nuo to galima šiek tiek pavargti.

Ar, jūsų manymu, gerų koncertų pasiūla Lietuvoje yra plati?

Man atrodo, kad ji nereali ir fantastiška. Manau, kad pagal mūsų žmonių skaičių ir žmonių perkamąją galią yra absoliučiai nerealu, kad Vilnius gauna maždaug tiek pasaulinio kalibro atlikėjų kaip koks Oslas, kuris pagal gyventojų skaičių yra kiek mažesnis, bet turi žymiai didesnę perkamąją galią. Aišku, galima norėti, kad Vilnius būtų kaip Londonas arba Miunchenas, bet jis toks niekada nebus, nes miesto dydis ne toks, skiriasi žmonių skaičius. Kuo Lietuva išsiskiria pagal muzikos paklausą? Čia mokesnioji, vyresnioji auditorija nusveria jaunesniąją. Manau, kad Lana Del Rey buvo visiška riba tarp muzikos jaunumo ir jos įperkamumo. Gal todėl, kad yra žmonių, kurie yra mano amžiaus, ir jiems jau įdomu. Bet Taylor Swift ar „One Direction“ aš šiuo metu Lietuvoje neįsivaizduoju, nes nemanau, kad tiek paauglių galėtų susirinkti po du šimtus litų bilietui ir užpildyti sales.

Dažnai kalbate apie maisto kultūrą. O kaip Lietuvoje su muzikos kultūra?

Man atrodo, kad ji yra visiškai tokia, kaip Vakaruose. Koncertuose nematau jokių skirtingų elgesių nuo to, ką tenka pastebėti Vakaruose. Manau, kad principinių skirtumų nėra. Kalbant apie gatvę, Lietuva irgi labai greitai civilizavosi ir pasidarė pakankamai nuobodi. Anksčiau nors būdavo daugiau žmonių, kurie atsidarydavo mašinų langus ir įsijungdavo muziką visu garsu, kad visi girdėtų, jog jie klausosi. Dabar net tokių nebėra arba aš lankausi neteisingose vietose.

Kažkodėl mums save įprasta vadinti daininga tauta – ypač, kai nelaimim „Eurovizijos“, stebimės: „Juk tokie dainingi esam, o vis nelaimim...” Tai gal ne tokie ir dainingi, ne tokie ir muzikalūs? Iš kur tokios legendos? Giminės balių įtaka?

Aš nemanau, kad mes esame ypatingai muzikalūs. Tokių tautų nėra labai daug. Manau, kad išskirtinis muzikalumas būdingas nedaugeliui – pavyzdžiui, daliai afrikiečių. Būtent todėl juodųjų muzika padarė absoliučią revoliuciją viskame, kas įvyko dvidešimto amžiaus muzikos istorijoje, pradedant nuo bliuzo. Viskas taip sukrėtė ir pakeitė melodiją, ritmiką, kad neliko akmens ant akmens. Iš artimesnių kaimynų galbūt neblogai sekasi ukrainiečiams. Kai kurių kalbos, tarkime, italų, pritaikytos vokalui. O mes apskritai save mėgstame girti, sakyti, kad esame darbščiausi, nors niekam daugiau taip neatrodo. Yra už mus tingesnių tautų, tas tiesa. Bet lietuvių darbštumas nėra išskirtinis. Jis būdingas normaliai šiaurės tautai, kur tinginiai genetiškai neišgyvena. Nežinau, iš kur išvis žmonės sugalvojo apie tą dainingumą. Gal čia iš tos pačios serijos, kaip kad mūsų gamta yra labai graži. Su ja – viskas tvarkoje. Yra nemažai gražių vietų, bet kažko tokio, kad kiti nugriūtų pamatę, mes neturim. Pasauly yra žymiai įspūdingesnių vietų. Aplink mano gimtąjį Kauną, Jonavą ir Kėdainius galima važinėti valandas ir nieko gražaus nepamatyti. Tame nėra nieko baisaus. Manau, kad ir su dainingumu taip. Mums kažkada žiebė į smegenis ir mes nusprendėme, kad esame labai daininga tauta. Mums patinka apie save girdėti visokias nesąmones, bet žmonės yra sugalvoję ir dar kvailesnių dalykų.

Kaip jums atrodo, kokios yra mūsų nesėkmių priežastys „Eurovizijoje“?

Daug kam nesiseka. Mes nesame vieninteliai. Man atrodo, „Eurovizijoje“ susideda strateginis balsavimas, sėkmė ir pataikymas, ko tuo metu reikia. Vienas pagrindinių dalykų – niekada nelaimi kartojimas to, kas buvo praeitais metais, bet visi vis tiek tai bando. Jei prisimintume, kaip Ruslana išėjo su būgnais ir liepsnomis, kitais metais pusė „Eurovizijos“ irgi bandė tą patį. Taip nelaimėjo dar niekas, todėl šitai reiktų braukti iš karto. Jei pagal statistiką pažiūrėtume, kas ir kokias vietas užima, didžiausią šansą laimėti turi linksma daina – ji turi būti greitesnio negu vidutiniško tempo ir būti mažore. Ji turi būti užvedanti ir optimistiška.

Prieš keletą metų mums atstovavo Linas ir Simona. Tai – puikus pavyzdys, kas negali laimėti. Jeigu kokie nors serbai kažkada netyčia ir laimi su kažkokia rauda, tai yra tik išimtis patvirtinanti taisyklė. Be to, reiktų liautis žiūrėti į tai, kad yra strateginis balsavimas ir vienos šalys balsuoja už kitas. Tai dar ne viskas, būtent todėl ir latviai, ir estai jau yra laimėję. Ir latvių, ir estų draugai ir priešai yra tokie kaip ir mūsų, todėl šitai galime stumti į šoną. Kitas dalykas – kartojimas, kad mes stengėmės, bet tai ne mūsų kaltė, yra absoliučiai neproduktyvu. Kartoti yra beprasmiška. Nuo jo atsiranda psichologinis nusiteikimas pralaimėti. Dar mes galvojame, kad blogai išsirenkam, nes nepakankamai ilgai renkame. Kiekvienais metais mes juos renkame vis ilgiau, ilgiau ir ilgiau. Šiemet aš pavargau laukti ir absoliučiai praradau bet kokį susidomėjimą.

Ką apie mus sako mūsų liaudies dainos?

Turiu labai paprastą atsakymą – nieko. Kažkada buvau Šveicarijoje, kalnų viešbutyje, ir ten buvo radijo imtuvas, grojantis keturias ar penkias stotis. Įsijungiau bet kurią pasitaikiusią ir ten grojo šveicarišką, pusiau alubario, pusiau liaudišką muziką. Paklausęs kelių dainų perjungiau kitą stotį, kuri irgi grojo absoliučiai tą pačią liaudišką muziką. Toks įspūdis, kad skambėjo dvi dainos pakaitom – viena lėta, kita greita, viena lėta, kita greita. Tada aš supratau, kad jei nebūčiau girdėjęs žodžių, būčiau galėjęs pagalvoti, kad įsijungiau Lietuvos radijo pirmąją programą, kur karts nuo karto galima išgirsti liaudiškos muzikos. Tad man ji nieko ypatingo nepasako. Yra tos labiau nišinės, egzotinės dainos, kuriomis užsiiminėja aukšto lygio profesionalai, kaip, tarkime, Veronika Povilionienė. Tai yra tikroji liaudies muzika, o ne „Atskrend sakalėlis per žalią girelę“, kur dainuoja baliuose. Tos senosios, gana egzotiškos dainos, su gana keistais sąskambiais, neatrodančios kaip „Duokim garo“, yra absoliučiai nišinės. Jos yra liaudiškos tik ta prasme, kad kažkas jas pavadino liaudiškomis. Bet kiek žmonių dabartinėje liaudyje jas žino, yra girdėję arba galėtų padainuoti? Tokių surinktumėte nedaug, nes tai – absoliučiai nišinis produktas. O šiaip liaudies muzika yra tas pats popsas, tik su kiek kita instrumentuote.

Grįžtant prie pradinio klausimo: ar tai ką nors išskirtinio sako apie mus? Galiu pasakyti, kad ne. Bent jau aš nežinau, kaip ji galėtų mus apibrėžti. Manau, kad kaip ir daugelyje kitų šalių, liaudies muzika yra tik nišinis dalykas, išskyrus kelias supopsintas dainas, prieinamas visiems. Gal tik Amerikoje kantri muzika turi platesnę aprėptį pagal savo auditoriją. Bet vėl – kantri nelygu kantri. Juk Taylor Swift irgi skaitosi kantri, bet daugelyje jos dainų, išskyrus jos kaubojiškus batus, sąsajos su ta muzika nėra daug.

Daug kas sako, kad dabar tokios monumentalios muzikos ir grupių nebeatsiranda. Galėtumėte su tuo sutikti?

Nauji atsiradimai apskritai yra nebe grupės, o pavieniai atlikėjai. Sakykim, iš tokių palyginti nesenų, bet gana didelių galėtume išskirti Lady Gaga arba Pink. Bet vėl – tai nėra labai naujas dalykas. Man net sunku sugalvoti naujai atsiradusių galingų grupių ar atlikėjų. Galbūt to priežastis – labai didelė pasiūla. Be to, didžioji dalis jaunų atlikėjų per greitai iš muzikos tikisi karjeros. Man atrodo, kad tos senosios didelės grupės grojo visiškai neįsivaizduodami savo pačių komercinės sėkmės, neturėdami didelių lūkesčių. Jos tiesiog grojo, nes tai daryti faina, be to, mergos labiau myli, kai esi scenoje. Dabar žmonės į muziką ateina labiau struktūrizuotai. Galvoja, kur jie yra, kur gali būti, ką iš to gali turėti. Pagal tokią klišę lengviausiai pasidaro standartinės vaikinų grupės, kurias palyginti nesunkiai gali sukurti patyrę muzikos prodiuseriai. Ta grupė atgroja savo, visi užsidirba pinigų ir tuo viskas pasibaigia. Kartais būna atsitiktinumų, tarkime, „Take That“, po kurios mes turime Robbie Williams, kuris vis dėlto yra didesnis atlikėjas nei grupė, iš kurios jis atėjo. Žmonės į šitai ateina su visiškai kitokiais lūkesčiais. Jie nebeturi kantrybės taip ilgai laukti, nenori aukotis.

Neseniai socialiniame tinkle rašėte: „Katie Melua yra blogiausia, ką Gruzija davė pasauliui, po Vakhtango Kikabidzės ir dar Stalino.“ Negaliu nepaklausti – kuo gi Katie Melua šitaip nusikalto?

Kai rašau, aš tai darau taip, kad žmonės pastebėtų. Jeigu parašyčiau, kad man nepatinka Katie Melua, nes tai – ganėtinai banalu, ne tiek daug žmonių atkreiptų dėmesį. Tiesiog kai prisuki vatų, padarai tokį palyginimą, kad žmonės sureaguotų, išeina kitas rezultatas. Man tokia muzika yra pilka. Tuo pačiu man ir pačiam keista, kad ji yra pakankamai populiari. Vienas anglų kritikas rašė: „Jeigu norite pamatyti geriausią įrodymą, kokia muzika pasidarė blanki, paklausykite Katie Melua ir tada suprasite.“ Man dažnai sako, kad Katie Melua – ta pati Lana Del Rey. Aš su tuo absoliučiai nesutinku, nes Lana Del Rey turi tokias dainas, kaip „Summertime Sadness“ ir manau, kad Katie Melua nė iš tolo jai neprilygsta įtaiga ar tuo, kaip daina užkabina vaizduotę. Juk daina turi tai padaryti – tai ir yra tas tikrasis meninis poveikis. Aišku, galima klausytis eilinio bumčiko kaip foninės muzikos, bet jei kalbame apie tokius atlikėjus, dėl kurių mes nueiname į koncertus, man atrodo, kad ji nėra ypatingai stipri, jos dainos nesuvirpina sielos. Kadangi neseniai buvo jos koncertas, tuo pačiu metu panašių koncertų nenusimatė, „Facebook‘e“ buvo galima pamatyti daug komentarų apie Katie Melua. Tada tu matai, kad kažką pakomentavęs susilauksi publikos atsako. Aš stengiuosi su ta publika šiek tiek kontaktuoti tokiu būdu, pasisakydamas tokiomis temomis, kurios, aš galvoju, gali būti įdomios. Toks yra mano viešasis gyvenimas. O iš tikrųjų man Katie Melua tikrai netrukdo gyventi (šypsosi).

Galbūt turite neįgyvendintą svajonę kažkuo groti ar kitaip užsiimti muzika?

O taip. Tikrai taip. Iš tikrųjų mano muzikinė klausa yra be galo prasta ir dainavimo įgūdžių aš neturiu visai. Jaunystėje mokėjau devynis akordus ir galėjau gitara pagroti pusę „The Beatles“ dainų. Vaikystėje, kai buvau mažas, Balio Dvariono mokykloje dvejus metus mokiausi groti fortepijonu, bet iš manęs taip nieko gero ir neišėjo. Vėliau mane tėvai iš ten paprasčiausiai atsiėmė, nes jiems nusibodo mane visą laiką stumti. Juk jeigu groji, reikia tai daryti rimtai, reikia ruoštis namuose, o aš to daryti niekada nenorėjau – man tai nepatiko. Dabar man labai gaila. Nepaprastai gaila. Man būtų be galo smagu išmokti skambinti fortepijonu, kad galėčiau pagroti kažkokius standartinius džiazo numerius. Man tai labai patiktų. Aš įsivaizduoju, kad mane toks dalykas vežtų nerealiai. Dabar tai jau laiko klausimas – yra daug visokių užsiėmimų, reikia daug dirbti, todėl tam viskam nėra laiko. Dar turiu vieną svajonę: prieš metus nusisamdžiau trenerį sportuoti ir pamačiau, kad viskas įmanoma, kai tuo užsiimi. Dabar man būtų įdomu nusisamdyti dainavimo mokytoją ir pažiūrėti, ar įmanoma ką nors padaryti, ar ne. Aš visai nenorėčiau lipti į sceną – tai tikrai nėra mano siekiamybė. Man tiesiog įdomu pasižiūrėti, ar būtų įmanoma iš manęs padaryti kažką, kad aš bent jau galėčiau nenusidainuodamas sudainuoti dainą nuo pradžios iki pabaigos. Aš net nekalbu apie artistinę išraišką, apie tai, kad kažkas nustebtų, kaip Užkalnis išėjo, padainavo ir davė dainai naują gyvenimą. Ne. Man, kaip autoriui, įdomu stebėti, kaip žmonės perlaužia save ir iš savęs padaro tai, apie ką niekada negalvojo. Taigi čia yra vienas iš dalykų, ką aš gal kada nors ir padarysiu.

Kaip manote, kodėl žmonės skiria savo brangų laiką muzikai – klauso jos, domisi, ieško, kai tai toli gražu ne tas dalykas, be kurio jie neišgyventų?

Ji sugeba mums sukurti nuotaikų kaitą. Muzika, kuri atitinka mūsų pojūčius, skonį, sugeba arba jau turimą emociją sustiprinti, arba jau turimą, bet nepageidaujamą emociją, pakeisti kita. Tai labai stipriai susiję su emociniu pasauliu ir išgyvenimais. Tai – mūsų turimų jausmų pagilinimas. Kai žmonės yra įsimylėję, įsijungus radiją kiekviena daina atrodo prasminga. Atrodo, kad kiekviena daina yra apie juos. Tas pats, kai žmonės išsiskiria – tik tada visos liūdnos dainos išspaudžia ašarą. Lygiai taip pat, kai žmogus yra užsivedęs. Pakankamai stipri, ritmiška daina dar labiau padidina emocinį pakilimą, prisideda prie adrenalino ar endorfinų išsiskyrimo, padeda stipriau jausti. Dėl to žmonės vartoja alkoholį, dėl to žmonės vartoja narkotikus. Mes paprastai norime stipresnių pojūčių negu tie, kuriuos mes turime kiekvieną dieną įprastiniu metu. Manau, kad žmonės nori pagilinti pojūčius, stipriau jausti. Žmogus nori jaustis gyvas. Tai toli gražu nėra duotybė – mes nebūtinai dvidešimt keturias valandas per parą jaučiamės gyvi, mes nebūtinai jaučiame kažkokį emocinį sukrėtimą, pakilimą ar nuosmukį. Muzika prisideda prie tų emocijų.

Fausta Marija Leščiauskaitė

Jūsų dėmesiui - ir A. Užkalnio mėgstamiausių dainų Top 10:



   

Facebook comments