Legendinė „Katedra“ atgimsta festivalyje "Kilkim Žaibu" (+ interviu)

Birželio 23 d., apie 20 val., Varniuose, festivalyje „Kilkim Žaibu“ įvyks istorinis legendinės grupės „Katedra“ sugrįžimas: „Katedra Lead Duet“ pasivadinęs Povilo Meškėlos ir Ričardo Laginausko duetas su jiems pritariančiais muzikantais sugrąžins mus į Atgimimo laikus. Apie tai kalbame su abiem muzikantais.

Į Mindaugo Peleckio klausimus atsako Povilas Meškėla.

Kas naujo Jūsų gyvenime?

Naujas „Rojaus Tūzų“ albumas (paskutiniai – CD „Russkij albom“ 2001 m. ir DVD „Rojaus Tūzai – gyvai „Roko naktyse“ 2009 m.) jau padarytas, vyksta paskutiniai patepimai. Kai padarysime iki pat galo, pasirodys – gal dar šią vasarą. Mūsų skambesys pasikeitė. Albumas – sunkus, tačiau jame neatsitraukta nuo melodikos. Dainų žodžius rašė Tomas Varnagiris, Audrius Piragis, Darius Zabulėnas, Arnas Ališauskas. Yra keli mano kūriniai. Muziką kuriame bendrai, tačiau šio albumo varomoji jėga – gitaristai Tomas Varnagiris ir Audrius Piragis, o taip pat: mano kuklus įnašas, bosisto Andriaus Daugirdo daina „Aš tave surasiu“ bei būgnininko Martyno Lukoševičiaus geležinis ritmas. Naująjį albumą išleisime CD formatu, bet tegyvuoja visagalis internetas.

Esmė buvo parodyti, kad mes gyvenam, kvėpuojam, tikim tuo, ką mes darom, nežiūrint į tai, kad situacija šioje muzikinėje terpėje yra prastoka – ši muzika nėra populiari, o turėtų būti.

Papasakokite apie „Katedros“ atgimimą. Ar „Katedra Lead Duet“ bus vienkartinis projektas, skirtas festivaliui „Kilkim Žaibu 2012“, ar tęsite jį toliau?

Pagyvensim – pamatysim. Ta idėja jau seniai sklandė ore, tačiau materializavosi tik šiemet, filmuojant Nepriklausomybės metinėms skirtą laidą „Mūsų dienos – kaip šventė“. Joje su Ričardu Laginausku atlikome dainas „Dar ne vakaras“ ir „Mes – jėga“. Paskui jis papasakojo apie galimybę sukurti „Katedra Lead Duet“. Sutikau. Repertuaras bus įvairus: ir seni gabalai iš pirmojo „Katedros“ albumo laikų („Kraujo kvapas“, „Aguonos“, „Dvasių šėlsmas“, „Budelis“, „Mes – jėga“ bei kiti), ir kai kas iš naujų, Ričkos [Ričardo Laginausko, - M.P.] sukurtų dainų.

Man norisi sudalyvauti „Kilkim Žaibu“, tai įdomu, nes festivalis ir jo organizatoriai yra idėjiniai. Gerbiu idėjinius žmones.

Apžvelgiant Jūsų netrumpą kaip vokalisto karjerą, ką laikytumėte jos viršūne? Kuris Meškėla Jums pačiam yra artimiausias, „meškėliausias“, - tas, kuris „Katedroje“, „Rojaus Tūzuose“, TV laidų komisijose, kaip solistas?

Artimiausias tas, kuris yra tikras!

Dainuoju miuzikluose (dabar bus ketvirtas „Paryžiaus katedros“ sezonas; taip pat – miuzikluose „Velnio nuotaka“, „Tadas Blinda“), roko operose („Meilė ir mirtis Veronoje“, „Peras Giuntas“), bendrame Valstybinio jaunimo teatro ir „Rojaus Tūzų“ spektaklyje „Mano sielos netylančios stygos...“ (jame režisierius Algirdas Latėnas skaito Sergejaus Jesenino eiles, o aš dainuoju romansus), įrašėme naują „Rojaus Tūzų“ albumą, dabar grįžtame prie tikros (nemėgstu frazės „senos geros“) muzikos – „Katedros“.

Ar dabar galėtų vėl įvykti „Roko maršas“? Situacija šalyje primena sovietmečio stagnaciją.

„Roko maršas“ kaip idėjinis renginys dabar neįmanomas. Viskas pastatyta ant komercijos. Jei pinigų neuždirbama, festivaliai nevyksta. „B2Gether“ – to pavyzdys.

Jei į „Roko maršą“ suvažiuotų roko piligrimai, tada tai būtų įmanoma.

Kokia, Jūsų manymu, Lietuvoje situacija su roko muzika? Ji gyva, mirusi, merdėjanti, tobulėjanti, ar...?

Tokia muzika YRA (tai faktas), ji kvėpuoja, jaunėja, kelia galvas. Jaunimas tampa profesionalesnis, internetas padeda greičiau apsikeisti informacija. Ir pas mus Lietuvoje yra šaltinis tokiai muzikai gyvuoti, tai - „Classic Rock FM“ ir Artūras Mirončikas, kurio dėka atsirado ši radijo stotis. Didelė jam pagarba.

Deja, verslininkai, šiemet paprašyti paremti projektą (radijo laidų ciklą), skirtą Lietuvos roko istorijai, atsisakė jį remti. Ir čia matau problemą – pinigų valstybėje arba pas privačius subjektus esama, o noro daryti kažką idėjinio – ne. Vadinasi, rokas lieka užribyje, nors užsienyje taip nėra.

Skamba labai liūdnai. Jei aš turėčiau galimybę, tikrai paremčiau. Kas tie pinigai? Š.... Jie duoda laisvę nusipirkti ko norisi, pavalgyti, bendrauti, su kuo patogu, nuvažiuoti kur norisi, tačiau čia eina kalba apie mūsų ir Lietuvos jaunystę. Apie gyvą judėjimą, nes visiems, kas nežino, galiu pasakyti – labai daug rokerių ir metalistų yra šviesūs ir nuoširdūs žmonės (aš nekalbu apie tuos, kas prasigėrė ir puolė iš nevilties į nebūtį).

Tai būtų investicija į savo istoriją, nes kaip žinoma, be praeities nėra ateities. Roko muzika tikrai nėra mirusi.

Kurią savo dainą laikote pačia geriausia?

Visi kūriniai man artimi, negalėčiau kažkurio išskirti. „Katedros“ pradžios laikais mes buvome Maklaudais (bet siela, aišku, buvo Rička), repetavome, tobulinomės, mokėmės sau rūsyje, ir staiga mums pasiūlė sudalyvauti pirmame roko festivalyje (festivalio pavadinimo nepamenu, bet jis vyko Vilniaus „Sigmos“ gamykloje, kurioje dabar gimsta ir repetuoja alternatyvinės muzikos grupės), o po to Vilniaus plokštelių studija (šviesaus atminimo garso režisierius Eugenijus Motiejūnas, 1951-2009, taip pat studijos vadovė - gerbiama Zinutė Nutautaitė) pasiūlė įrašyti pirmąją plokštelę...

Įsimintina daina (jau ne „Katedros“) „Dar ne vakaras“ iš filmo Raimundo Banionio režisuoto „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ (1990), kurios muzikos autorius – Faustas Latėnas, o tekstą parašė Robertas Alfonsas Danys (1963-2008). Tai – mano vizitinė kortelė. Už ką aš jiems LABAI dėkingas.

Ar Jūs tikintis?

Esu katalikas, bet šiuolaikiškas. Neinu kiekvieną sekmadienį į bažnyčią. Jei man reikia, užeinu į ją, pabūnu. Jei kažkas miršta iš žinomų žmonių, kurie man artimi, nors jų ir nepažįstu, visuomet uždegu žvakę už juos. Dievas yra manyje toks, kokį aš suprantu. Man pasisekė, kad ne kartą bažnyčioje esu dainavęs. Kompozitorius Algirdas Martinaitis parašė oratoriją „Giedu šv. Pranciškui“, kurioje atlikau šv. Pranciškaus vaidmenį 2006 m. Tarptautiniame sakralinės muzikos ir labdaros projekte „Pax Et Bonum“. Bet jei apibendrinant mintis apie tikėjimą – aš visą laiką esu kartu...

Į Mindaugo Peleckio klausimus atsako Ričardas Laginauskas.

Kada iš tikrųjų susikūrė „Katedra“? Oficialūs duomenys teigia, kad 1986-aisiais, tačiau teko girdėti, kad kur kas anksčiau.

1980 metais paveikslų galerija paverstoje Katedroje vakarais laipiodavome pastoliais, žiūrėdavome, kaip repetuoja vargonininkas. Mes trise pradėjom – su Algiu Radavičiumi ir Mariumi Giedriu. Iki „Katedros“ turėjome pavadinimą „Hot Air“, grojome vienoje Žirmūnų mokykloje. Groti pradėjome devintoje klasėje su panelėm, kurios dainuodavo ABBA dainas. Jas iš grupės išmetėme ir ėmėme groti „Black Sabbath“ ir „Led Zeppelin“ muziką. Mokyklos direktorius leido mums groti tai, ką norėjome. Su Algiu buvome klasiokai, Marius – iš kitos mokyklos.

1981 metais rudenį (dar kaip „Hot Air“) įrašėme pirmąjį savo įrašą. Šioje juostoje, kurioje buvo dešimt hardroko dainų, įrašytos dainos iki šiol nepergrotos.

Po to išėjau porai metų į kariuomenę – teko būti žvalgybininku (dirbti razvedbate) karštuose taškuose: Gruzijoje, Afganistane, Azerbaidžano mieste Džulfoje, Sirijoje, mačiau Irano ir Irako karą. Tarnyba ten suformavo požiūrį į muziką – atsirado agresijos. Ką gali apie karą dainuoti „Metallica“ ar „Slayer“, kurie nematė jokio karo?

1984 metų pradžioje, pirmą dieną, vos grįžęs iš armijos, sutikau Povilą Meškėlą. Žinojau jį iš matymo kaip Mariaus draugą. Po kelių dainų jis atėjo pas mane padainuoti prie pianino. Svajojau rasti kažką panašaus į „Iron Maiden“ lyderį Bruce‘ą Dickinsoną. Nenusivyliau tuo, ką išgirdau. Man jau buvo virš 20, o Povilas, būdamas 19, netrukus išėjo į armiją, atitarnavo Latvijoje. Laukėme, kol jis grįš. Kol grįžo Povilas, pas mus dainavo puiki dainininkė, kompozitorė Rosita Čivilytė.

Kai 1986 metais grįžo P.Meškėla, mes jau vadinomės „Katedra“. Istorija tokia: skambinau Algiui, pataikiau ne ten, balsas pasakė: „Katedra“. Taip ir gimė grupės pavadinimas.

Kokia muzika Jums padarė didžiausią įtaką?

Jimi‘s Hendrix‘as. Taip pat - „Black Sabbath“, „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Grand Funk Railroad“, „Iron Maiden“, „Judas Priest“, „Mercyful Fate“, „King Diamond“, „Metallica“. Beje, šios grupės kūryba sudėtinga, ji tik iš pirmo žvilgsnio atrodo primityvoka.

Kada ir kodėl iširo „Katedra“ su P.Meškėla?

Vienas žmogus dėl to kaltas, nenoriu minėti jo pavardės. Intrigos. Be to, mes norėjome groti thrash‘ą. 1989 m. pradėjome byrėti, o 1991 m. vasarą sugrojome paskutinį koncertą Švedijoje ir iširome. 1990 metais susikūrė „Rojaus Tūzai“, kuriuose pradėjo dainuoti P.Meškėla.

Kas kūrė muziką „Katedrai“?

Visą muziką kūriau aš. Išleidome keturis albumus: „Mors Ultima Ratio“ (1989), „Natus in Articulo Mortis“ (1992), „III“ (2006), „Ugnikalnis“ (2008). Man geriausias albumas – naujausias, žmonėms – pirmasis.

Kas Jums svarbiau – techno thrash‘o propaguojama technika ar melodika?

Kažkada buvo labai svarbi technika, bet nenorėjau prarasti ir melodikos, harmonijos. Buvau pamiršęs hardroką, bet pakalbėjau su džiazmenais, ir jie man sako: „Mes nebegrojam natų, mes grojame nuotaikas“.

Kodėl atgimstate ne kaip „Katedra“, o „Katedra Lead Duo“?

Rašyti „Katedra“ ir Povilas Meškėla“ būtų neteisinga, tarsi rašytume „Iron Maiden“ ir Bruce Dickinson“. Iš senojo sąstato nebėra nė vieno muzikanto, todėl negalime rašyti „Katedra“.

Dabar „Katedroje“ esame trise – aš groju gitara ir dainuoju, boso gitara groja Rimantas, būgnais – Salvijus Žeimys. Per metus sugrojame 10-30 koncertų. Manau, kad su „Katedra“ Lietuvoje dar ilgai nebus ko lyginti Lietuvoje.

Geriausios, mano galva, „Katedros“ dainos yra „Kraujo kvapas“, „Mes – jėga“, „Sakyti tiesą“ (niekur neįrašyta), „Akmenys“, „Žvaigždelė“, „Kariai pagonys“.

Koncertas festivalyje „Kilkim Žaibu“ truks apie valandą – sugrosime žymiausias savo dainas.



   

Facebook comments