RENGINIO RECENZIJA | „Brit Floyd“ arba kaip vieną penktadienį „Žalgirio“ arenos atmosfera priartėjo prie tobulybės

Įprastą penktadienio vakarą stoviniuoji ir lauki, kol kažkokia grupė sugros eilines „Pink Floyd“ dainas ir išeis. Žinodamas šios nepamirštamos grupės universalumą ir subtilumą negali prisiversti pagalvoti, kad šiame „Brit Floyd“ renginyje bus kažkas, kas nustebins. Bet vat nuojauta sako, kad privalo būti gerai, o faktas, kad per pastaruosius dvejus metus antrą kartą Lietuvoje viešinti grupė vėl prirenka pilną areną klausytojų, duoda labai gerą signalą. Pirmiausia norisi pristatyti visą dainų eiliškumą.

Ir štai labai punktualiai, lygiai 20 valandą vakaro, pasigirsta kūrinys, kurį atpažįsta ne kiekvienas, bet jis puikiai tinka įvadui — „Signs of Life“ ir iškart „Learning to Fly“. Gilmoro eros saldainiukai pradžiai suveikė kaip apšildymas, tačiau ne dėl šito „sąlyginio popso“ žmonės atėjo, todėl reikėjo numanyti, kad kažkada ši bomba sprogs. Bet „Brit Floyd“ toliau tampo nervus vėlyvosios eros kūriniais, šįkart, „High Hopes“, kuris gyvai nuskambėjo taip standartiškai, kad net pradedi galvoti, jog pirminė hipotezė iš esmės tvirtinasi.

Tačiau viskas pradeda po truputėlį augti po to, kai grupė sugroja įtikinamai suskambėjusį „The Happiest Days of Our Lives“ ir „Another Brick in the Wall, Part 2“ duetą, kuris užveda visą publiką. Po lengvo ir žavingo „Us and Them“ sugrojimo ateina toji dalis, kurią aš recenzentui nepriderančiu drastišku tonu pavadinčiau viena svetimybe: „mindblowing“. „Pigs (Three Different Ones)“ labai aiškiai apibrėžia ir parodo muzikantų talentą labai tiksliai perteikti „Pink Floyd“ savitą energiją ir atmosferą. Gitaristas nors ir pernelyg nenukrypo nuo Gilmoro solo partijose besimėtančių garsų serijų, tačiau tas nuoseklumas išsaugojo visą kūrinių autentiką, todėl žmonės, kurie atėjo paklausyti natūralaus grupės skambesio, turėjo būti tikrai patenkinti. Iškart po šito fejerverko buvo paleistas dar vienas, stambesnis — „Echoes“. Nors tai buvo labai minimaliai patrumpinta versija (ji skambėjo apie 20 minučių, kai originaliai trunka 23 minutes), ji buvo tiesiog gniaužianti kvapą. Klavišiniai fantastiški. Galbūt vietose skambesiui dar pritrūko to specifiškumo, bet greičiausiai šias smulkmenėles galime versti ant technologų pečių arba akustikos.

Palaipsniui programa grįžo į vėlyvesnių „Pink Floyd“ repertuarą, bet vienas puikiausių tos eros kūrinių „Yet Another Movie“ skambėjo labai įtikinamai, o po to sugrotas dar vienas duetas „Empty Spaces“ ir „Young Lust“ iš „The Wall“ išvilko publikos mintis iš tų transcendentinių garsų pasaulių į tiesmukesnius dalykus. Neilgam...

Ir bosas pradeda varyti „One of These Days“. Instrumentinis ir į istoriją aukso raidėmis įrašytas kūrinys sugrotas nepriekaištingai, nunešė stogą ir dar kartą grupė pademonstravo, kokie geri muzikantai jie yra. Jei reikėtų prirašyti prie bosisto darbo kokią nors remarką, tai tiesiog reikėtų paleisti „One of These Days“ atlikimą — tai pažiba. O tai, ką galėčiau pavadinti būgnininko ryškiausiu momentu, tai yra iškart po to suskambusi „Time“ įžanga, kur mušamieji klausytoją paliečia labai intymiai. Mason‘o stilius atkartotas preciziškai. Finale skambėjusių kūrinių „Time“, „The Great Gig in the Sky“ (vokalistė tikrai neblogai tokią sudėtingą partiją atliko), „Wish You Were Here“ ir „Comfortably Numb“, kurioje gitaristas jau parodė tiek, kiek įmanoma turbūt apskritai, magiškumas buvo išlaikytas ir žiūrovai liko patenkinti. Bisui paliktas vienintelis kūrinys „Run Like Hell“ iš pradžių skamba kaip keistas pasirinkimas, tačiau tai buvo stipriausiai skambėjęs kūrinys dėl neįtikėtinai gero „susižaidimo“ tarp dviejų vokalistų.

Viskas, ką galiu pakomentuoti iš muzikinės pusės, jau yra išsakyta, tik padarau išvadą: grupė viską atliko taip energingai ir preciziškai, kad nebeliko net ką pridurti. Galbūt vietomis, ypač pirmose dainose, galima jausti šiokį tokį diskomfortą, nes skambėjo ne visai taip, kaip skamba tikrieji „Pink Floyd“, tačiau iš esmės tai nepakenkė bendram vaizdui. Ir lyg ir norėtųsi reikalauti, kad grupė galėjo kiek labiau pridėti savos improvizacijos, tačiau iš tribute band reikalauti šito būtų per daug.

Dar būtina aptarti visą vizualų apipavidalinimą. Čia galbūt labai daug gražių žodžių negalėčiau pasakyti. Taip, tas klasikinis apvalus ekranas, nestandartiniai ir „floidiški“ siužetai, tačiau tai labai daug efekto nedavė. Ir ta kiaulė, kuri buvo išpūsta ir iškelta virš scenos per „Pigs (Three Different Ones)“ — na, ji ten kabėjo kažkiek minučių, tačiau vien dėl parodymo to net neapsimokėjo daryti. Galbūt ta kiaulė galėjo būti paleista virš žiūrovų, taip būtų buvę daug įdomiau. Su šviesomis žaidžiama buvo labai gražiai, ypač įsimena „One of These Days“ eigoje vykę „margumynai“.

Dar turėčiau pasakyti, kad grupė performanso metu pasielgė labai apatiškai savęs pačių atžvilgiu, nes tiek buvo koncentruojamasi į tą vizualiką, kad pamiršta akcentuoti pačius muzikantus. Grojančiųjų nelabai matėsi, ypač iš toli. Dar gerai, kad kartas nuo karto šviesos srautas nukrisdavo virš to žmogaus, kuris atlieka savo partiją, bet tai buvo vienintelis akcentas, ryškinęs atlikėjus. Trūko suvokimo, kad visą tai kuria realūs žmonės ant realios scenos. Žinai, kad jie yra, tačiau jie neryškūs. Tuo labiau, kai pati grupė su publika verbaliai kontaktą užmezgė lygiai du kartus — kai pasisveikino po „Learning to Fly“ ir kai atsisveikino po „Run Like Hell“.

Man recenzuoti šį pasirodymą objektyviai labai sunku vien dėl mano didelės meilės „Pink Floyd“ muzikai, tačiau galiu padaryti keletą elementarių išvadų: grupė visą muziką atliko neįtikėtinai nuostabiai, bet galbūt kolektyvas galėtų labiau kelti savo kalibrą iš įvaizdžio pusės — neužtenka būti egzistuojančiais muzikantais, kurie gali nerealiai sugroti kūrinius. Tam tikras vizualinių detalių patobulinimas būtų pirmas žingsnis link įvaizdžio tvirtinimo ir tada jau būtų galima teigti, kad pasirodymas yra fantastiškas. Dabar labiau devynetas nei dešimtukas. Nors ir iš arenos ėję žmonės dalinosi mintimis, kad tai labai kokybiškas, fantastiškas koncertas, aš šįkart pridursiu tik žodelį — beveik.

Renginyje lankėsi ir vertino Einaras Sipavičius


   

Facebook comments