RENGINIO RECENZIJA | „Of Ghosts And Gods” turo koncertas Vilniuje: aukso medaliai atitenka „Septicflesh“ (+ FOTO GALERIJA)

Keliaujant link klubo „Legendos“ (ex „New York“), kuriame numatytas „Of Ghost And Gods“ turo koncertas, susimąsčiau, kad tai vienas tų retų atvejų, kuomet neturiu aiškesnių simpatijų vienai ar kitai grosiančiai grupei. Tiek „Kataklysm“, tiek „Septicflesh“, o juolab „Aborted“ mano grojaraštyje kur kas restesni svečiai, nei Halio kometa dangaus skliaute. Vieną vertus toks distancinis santykis su grupėmis suponuoja objektyvesnį žvilgsnį į jų pasirodymus. Kitą vertus galimas tam tikras diletantiškumas. Begimstantį muzikinės epistemologijos kazusą pertraukia veriamų klubo durų girgždesys.

Pirmieji scenoje tiksliai pagal grafiką pasirodė belgai „Aborted“, pasižymintis savo brutaloku, nors ir ne tokiu traiškančiu, kaip slamming brutal death metal grojančios kapelos, mirties metalu. Flamandai stengėsi išjudinti susirinkusiuosius, tačiau vokalistui vis atrodė per maža reakcijos iš klausytojų, todėl reguliariai pašiepdavo rezervuotą publikos laikyseną. Vis tik grojant pirmiems susilaukti audringų ovacijų ar šokinėjimų nuo scenos tikėtis neverta. Nebent esi grupė „Napal Death“, po kurios turi groti „Obituary“. Belgų pasirodymas neprailgo, bet ir labai nesužavėjo. Jausmas toks, kaip po 1546-osios Santa Barbara serijos. Pažiūrėjai ir pamiršai. Tiems kurie mėgsta kiaules aka kriu kriu muzoną (turiu omeny pig squellinio vokalo dominavimą muzikoje) ir šiaip linkusiems į skerdyklų tematikos kūrybą „Aborted“ turėjo palikti didesnį įspūdį, gal net tapti vakaro grupe, juolab, kad ne taip ir dažnai mūsuose išgirstame brutalesnio deathuko.

Pagaliau atėjo svečiam iš Graikijos - „Septicflesh“. Vyriausia vakaro grupė, savo istoriją pradėjusi dar 1990-aisiais Atėnuose. Vakarų civilizacijos filosofinės minties tėvynė (žinoma, dabartinių graikų sąsajos su Senovės graikais stipriai diskutuotinas dalykas, bet tiek jau to) pasižymi gana išskirtinio skambesio grupėmis. Tokie vardai, kaip „Varathron“, „Necromantia“ ar, ne kartą Lietuvoje viešėję, „Rotting Christ“ tikrai daugeliui gerai žinomi ir savo išskirtiniu skambesiu užsitarnavę vietą sunkiosios muzikos padangėje. „Septicflesh“ ne išimtis. Tai vienas žinomiausių Graikijos metalo eksporto vardų, kurie masino ne vieną klausytoją tą vakarą pakloti dvidešimt kelis eurus už bilietą.

Pasidabinę savo tradiciniais juodaisiais aprėdais, išryškinančiais muskulatūrą, graikai vakarą pradėjo nuo „War In Heaven“ iš paskutiniojo savo albumo „Titan“. Netrukus prasidėjo pirmieji crowd surrfingai. Grupės pasirinktą setlistą sudarė paskutiniųjų trijų albumų - „Communion“, „The Great Mass“ ir „Titan“, kūriniai. Senesnės kūrybos gerbėjai neišgirdo. Bet turint omenyje, kad pasirodymui buvo skirta vos 40 minučių plačios retrospektyvos negalėjome tikėtis. Nepaisant to pasirodymas vertas aukščiausių balų. Pyramid God, kurio orkestrinė dalis labai jau primena Clint Mansell - „Lux Aeterna“, skabančia kultiniame „Requiem For a Dream“, taip pat tokie kūriniai kaip „Communion“ ar jau savotišku hitu tapęs „Anubis“, sukūrė ypatingą to vakaro atmosferą. Melodingas ir solidus graikų pasirodymas. Kabiname jiems ant krūtinių hipotetinius aukso medalius ir tikimės, kad „Septicflesh“ dar išgirsime ant mūsų žemelės su solidesne programa.

Scenoje vėl sukasi miklusis personalas. Šįkart viskas ruošiama vakaro kulminacijai – „Kataklysm“. Ši kanadiečių ketveriukė prieš pusmetį drebinusi Dainuvos slėnį, nutarė dar kartelį užsukti, tik šįkart sostinėn. Beje, kaip nebūtų keista, „Kataklysm“ kilę iš Kvebeko. O kuo tas Kvebekas toks ypatingas? - paklaustų tūlas jaunuolis. Susidūrę su tokia muzikinio obskurantizmo apraiška, bet suvokdami, kad visko žinoti neįmanoma, taktiškai, tačiau su širdyje virpančia arogancijos liepsnele, atsakome, jog Kvebekas - tai muzikinė Kanados kalvė. Be tokių sunkiosios scenos grandų kaip „Voivod“ ar „Gorguts“, pasaulio melomanams šis prancūzakalbis regionas asocijuojasi su indie rockeriais „Arcade Fire“ ar ašarų liaukų šliuzus atveriančia, Titaniko garso takelio diva Céline Dion.

Grįžkime prie „Kataklysm“. Buvo sugrota viso 15 kūrinių iš aštuonių grupės albumų (viso yra išleista dvylika albumų). Pasirinktas išties plataus spektro grojaraštis. Nuskambėjo „Waiting For The End To Come“, „Serenity on Fire“, „Epic (The Poetry of War)“, „Heaven's Venom“, „Shadows & Dust“, „Prevail“, „In the Arms of Devastation“ albumų medžiaga, bet daugiausiai kūrinių atlikta būtent iš naujausiojo grupės darbo „Of Ghosts and Gods“, kuriam ir buvo dedikuotas šis turas.

Tenka pripažinti, kad tai ką groja Kataklysm tėra klišinis melodingas death metalas. Tie patys riffai kiekviename kūrinyje, tas pats įkyrus grūvas skandina bet kokias originalumo/inovatyvumo apraiškas. Daugelis turbūt prisimena kadais leistas tokias kasetes kaip „Pirmas balius“, „Antras balius“, o kiek ten tų balių iš viso buvo gali turbūt pasakyti tik užkietėję baliaunykai. Tose kasetėse skambėdavo populiariausios to meto užstalės dainos, tik kiek savaip aranžuotos. Užsidėdavai, pasilinksmindavai ir pamiršdavai. „Kataklysm“ – pirmojo baliaus reinkarnacija death metalo pavidale. Surinkti geriausi žanro elementai į vieną krūvą ir tiek. Forma be turinio.

Po šios pastraipos, labai tikėtina, kad daugelis buvusiųjų koncerte mano atžvilgiu ims burnoti riebiais slaviškais keiksmais, o dažnas vaizduoklio šviesoje ims grūmoti kumščiu. Suprantu tai, nes mačiau, kad didžiajai daliai publikos tai ką grojo „Kataklysm“ patiko. Kas poginosi, kas bandė šokinėti nuo scenos (vienas bičiukas turėjo galimybę ant scenos kartu su grupės vokalistu Maurizio Iacono pakratyti galvą), o kas rankomis mušė įsivaizduojamus būgnus. Kanadietiškas opiumas liaudžiai pasiekė tikslą!

Koncerte lankėsi ir vertino Vitalijus Gailius, fotografavo Mantas Daleckis.


   

Facebook comments