Renginio recenzija | „Lemon Joy“ Šiauliuose: kai kojos net sėdint pačios kilnojasi

Ketvirtadienio vakarą Šiaulių arenos „Raudonųjų vakarų“ salytėje svečiavosi grupė „Lemon Joy". Nors pats Igoris Kofas prieš koncertą nerimavo, kaip viskas pavyks, nes grupė ten koncertavo pirmą kartą - pavyko puikiai ir blynas neprisvilo. Visi išsiskirstė besišypsantys ir patenkinti.

Jauku – taip norisi apibūdinti viską, kas tą vakarą vyko. Vedėjui pristačius grupę, jis ir grupės lyderis Igoris Kofas prisėdo ant scenos viduryje buvusios sofutės trumpam pašnekesiui – puiki pradžia ir susipažinimas į koncertą užklydusiems netikėtai, na, o grupės gerbėjai veikiausiai niekada neatsisakytų išgirsti vieną ar kitą istoriją iš paties atlikėjo lūpų. Deja, šioje vietoje norėtųsi mestelti akmenį, o gal net ir visą Puntuką į organizatorių bei vedėjų daržą. Pokalbio pabaigoje parodytas 1996 metais filmuotas „Lemon Joy“ interviu atrodė tarsi nevykusi kompromitacija arba ne ką labiau vykęs juokelis. Tiesa, dėl humoro jausmo, kaip ir dėl skonio, ginčytis neverta.

Daugiau nei dvi valandas vykusio koncerto metu grupė dainomis atidavė duoklę žiūrovams. Skambėjo tiek „Lemon Joy“ vizitine kortele tapusios, tiek pakankamai neseniai dienos šviesą išvydusios dainos. Ir nors skambesys buvo gana lengvas, skambėjo puikiai (nežinia kam dėkoti – salei, garsistams ar muzikantams, bet greičiausiai visiems kartu).

Lietuvių grupės dažnai turi vieną bruožą – visą darbą gerai atrodyti scenoje palieka vokalistui, o už likusius grupės narius dažnai energingiau juda net vazonas, stovintis ant močiutės palangės. Džiugu, kad tai – ne šios grupės pasirinktas scenarijus. Nors jokia paslaptis, jog didžiausias indėlis į grupės egzistavimą priklauso Igoriui Kofui, grojant „Lemon Joy“ ant scenos grupė ir yra grupė, kur kiekvienas narys atrodo svarbus.

Nežinia, gerai ar blogai, bet koncertą žiūrovai stebėjo sėdėdami prie staliukų. Prieš renginį neapleido abejonės, kad tai gali virsti į balių prie staliukų ir muziką fone, bet toks likimas koncerto neištiko. Ir tikrai – staliukai buvo geresnis pasirinkimas už eilėmis sustatytas kėdes. Kas būtų buvę dar geriau? Galbūt kartais norėjosi atsistoti ir šokti, kur netrukdytų stalai. Tiesa, grupę iškvietus bisui, sėdinčių ir neliko. Iškeltomis rankomis žiūrovai pritarė dainuodami „Kažkada“.

Po koncerto buvo aišku viena – žmonės myli „Lemon Joy“ ir nesunku suprasti, kodėl. Žiūrint į juos ant scenos nė akimirkai nesuabejoji, kad tai – nuoširdu ir jiems svarbu. Jei tai tik vaidyba – belieka pasveikinti, kokie puikūs jie aktoriai. O jei tai tikra, kuo ir norisi tikėti, pasveikinti reiktų dukart.



   

Facebook comments